Neatsilik! Sek mus:

Apie Muzikos Virtuvę:

"Geriausios virtuvės – tos, kuriose tyliai skamba senos dainos, o vynas ir dūmai nesibaigia iki ryto."

Kokybiškos miesto muzikos metraštis, neribojantis savęs stiliais, tendencijomis ar madomis.

Klausykite kuo įvairesnės ir kokybiškesnės muzikos!

Black Knights – Medieval Chamber

black_knights_medieval_chamber

Pastaruoju metu atsitiktinumo dėka retai randu įdomių projektų ar, aplamai, naujų muzikinių grupių, leidinių etc. Manau, kad Black Knighs taip pat būtų sėkmingai nustumti į atokų pavėsį jei ne vienas man gerai žinomas gitaristas. Prašau visas šviesas į John’a Frusciante ex-Red Hot Chilli Peppers gitaristą ir apskritai bene geriausią mano kartos gitaristų Pasaulyje.

 Galima sutikti, kad repo ir sunkiosios muzikos samplaika nėra kažkokia naujiena (prisimenant Wu-Tang/System of a Down; Thavius Beck/Mars Volta ar Deltron 3030 ir Rage Against The Machine koloboracijas). Bet čia kitas reikalas, kadangi tai nėra pavienis kūrinys, o visas albumas prodiusuotas jau minėto J. Frusciante.

Skirtingai negu J. Frusciante, man nesukėlė didesnių, nei su Wu-Tang asocijuojamu žmonių konotacijų: Rugged Monk ir Crisis the Sharp Shoota. Vis dėlto Akivaizdu, kad duetas yra pasirengęs dirbti su konfliktiška J. Frusciante asmenybe ir ne ką paprastesniais jo muzikiniais sprendimais: Toli gražu ne ortodoksiniais bytais, kosminiais semplais. Galima tik žavėtis didžiuliu J. Frusciantės muzikiniu pažinimu ir laisve kuriant. Nenuvertinant veteranų indėlio ir, žinoma, sugebėjimo dirbti su muzikos genijumi, gauname įdomų albumą sudaryta iš 12 kūrinių. Nors jų nėra tiek daug, bet bent pirmam perklausymui reikia įdėti pastangų, kad ausys atprastų nuo įprasto hip-hop’o ir likusio “trasho” kuris nori nenori pasiekia ausis. Poto- skonio reikalas. Negaliu pasakyti, kad šitas albumas man sukėlė revoliucija kaip kadaise Antipop Consortium su “Tragic Epilogue”, bet tai yra žingsnis į man negirdėtas platumas, kurias dar kartą puikiai atveria hip-hop’o muzikinė dinamika.

Pabaigai: ar įsivaizduojate, kad C. Santana ar S. Vonder’is, nustoja groti gitara ir pereina prie hip-hop produkcijos etc.? Aš ne. Manau, kad perėjimas iš bet kurios komforto zonos, kur esi patyręs ar net super žvaigždė iki sakykim apskrito nulio yra mažų mažiausiai drąsu, ir aš tikrai mielai prasuksiu šita albuma dar ir dar- iš pagarbos hip-hopo veteranams Black Knights, J. Frusciante ir dėl to kad jis yra įdomus.